Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimai, reglamentuojantys gamtos apsaugą

Nuosavybės teisė nėra absoliuti. Tai ne viename savo nutarime yra konstatavęs LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS. Pavyzdžiui, savo 2006-03-14 nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad nuosavybės teisė gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.
Be to, KONSTITUCINIS TEISMAS ne viename savo nutarime yra nurodęs, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, t. y. ji įpareigoja (KONSTITUCINIO TEISMO 2000-12-21, 2002-03-14, 2002-09-19, 2003-09-30, 2005-05-13 nutarimai). Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).

KONSTITUCINIS TEISMAS 2003-09-30 nutarime nurodo, kad nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Šis konstitucinis imperatyvas adresuotinas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo. Vadinasi, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei. Ši gerovė negali būti suprantama vien materialine (ar finansine) prasme (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Valstybės turtas nėra savitikslis, jis turi duoti naudą visuomenei. Pabrėžtina valstybės nuosavybės socialinė funkcija. Valstybės institucijos, veikdamos visuomenės interesais, turi tarnauti bendram tautos gėriui. Pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį valstybės turtas turi būti valdomas ir naudojamas teisėtai; tai prižiūri Valstybės kontrolė. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tuo galima duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius/interesus. Toks perdavimas - ir atlygintinis, ir neatlygintinis - konstituciškai būtų nepateisinamas, jeigu juo būtų daroma akivaizdi žala visuomenei, pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jei tai neatitinka visuomenės poreikio, viešojo intereso, netarnauja tautos gerovei.
Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).

Tai taip pat reiškia, jog valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Be to, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus, tačiau valstybė taip pat yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).

Visos šios nuostatos reiškia, kad valstybė turi teisę nustatyti tam tikrus nuosavybės teisės ribojimus, atsižvelgdama į nuosavybės teisės objekto prigimtį bei pobūdį. Minėta, kad žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Šių nuosavybės teisės objektų apsauga – tai viešasis interesas, kurio garantavimas yra valstybės konstitucinė priedermė. Saugodama viešąjį interesą valstybė nustato tam tikrus proporcingus nuosavybės teisės, o tuo pačiu ir ūkinės veiklos, susijusios su nuosavybės teisių objektu, ribojimus. Pažymėtina, kad ribojant žemės sklypų dalinimo bei paskirties keitimo procedūras yra siekiama, kad vertingos vietovės nebūtų per daug urbanizuotos, siekiama, kad šiose vietovėse būtų kuo mažiau pažeista natūrali gamtinė aplinka ir taip pat siekiama, kad šios vietovės neprarastų savo kaip vertingų vietovių statuso.

KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. KOVO 14 DIENOS NUTARTYJE minima kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, kad tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Konstatuojama, kad jei būtų leidžiama neribotai dalinti miško sklypus būtų sudarytos prielaidos pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus miške esančius objektus, skurdinti, alinti mišką, natūralią gamtinę aplinką. Dėl tos pačios priežasties Konstitucijai neprieštarauja ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies nuostata „Valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos“. Nustatytu draudimu siekiama užtikrinti, kad valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose neatsirastų labai daug smulkių žemės sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams; konstatuojama, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir nuosavybė įpareigoja visus žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkus, valdytojus, naudotojus paisyti konstitucinio reikalavimo saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą - viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir kitiems savininkams bei naudotojams - fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra suvaržomos privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės. Šioje nutartyje Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" (Žin., 1995, Nr. 106-2379) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO 2005-02-28 nutartyje (civilinė byla 3K-3-122/2005) bei KONSTITUCINIO TEISMO 2006-03-14 nutartyje įtvirtintas teisinės valstybės principas - teisinėje valstybėje niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Nurodoma, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui, kuris buvo nubaustas už nustatytų ribojimų, draudimų nepaisymą, teisės aktais nėra nustatyta pareiga atkurti tai, kas buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta ar kitaip pažeista. Teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais. Toks išaiškinimas įpareigoja institucijas, kad visais atvejais, kai padaroma žala, negali būti apsiribojama administracine nuobauda, bet turi būti nustatoma ir išreikalaujama atstatyti padarytą žalą arba išieškomi visuomenei padaryti nuostoliai.

KONSTITUCINIS TEISMAS savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris nustato įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisėkūros subjektai privalo paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, pagal kurią draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios; teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.