2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis
A country as ambitious as you are. Lithuania.
iframe width 459 height 344 src //www.youtube.com/embed/RPO4tbV4UHk frameborder 0 allowfullscreen> /iframe>
2013 m. rugsėjo 27 d., penktadienis
likeableLithuania
iframe width 459 height 344 src //www.youtube.com/embed/x4a25gDkDfs frameborder 0 allowfullscreen> /iframe>
2009 m. kovo 18 d., trečiadienis
Dr. Martyno Purvino atsiliepimas apie Kačerginės bendrojo plano SPAV ataskaitą
2009 kovo mėn. 9 d.
ATSILIEPIMAS APIE KAČERGINĖS MIESTELIO BENDRĄJĮ PLANĄ IR JO STRATEGINĮ PASEKMIŲ APLINKAI VERTINIMĄ (SPAV) Su Kačerginės miestelio bendruoju planu (rengė ind. G. Bulavo įmonė) ir jo SPAV (rengė AB „Miestprojektas") susipažinta pagal internete pateiktą medžiagą (2009 m. kovo mėn.pradžios versija). Šiame SPAV pateikiama daug faktinės medžiagos, stengtasi gan objektyviai vertinti parengtąsias Kačerginės miestelio bendrojo plano koncepcijas, tad pateiktas gana rimtas darbas. Kita vertus, vardijant gausius smulkesnius momentus, kartais vengiama aiškiau apibūdinti esamos padėties ypatybes, gan akivaizdžias raidos tendencijas bei ryškesnius negatyvius momentus.Pavyzdžiui, psl. 20 teigiama „Neįgyvendinant Kačerginės miestelio bendrojo plano koncepcinių plėtros sprendinių, tikėtina, kad gyventojų skaičius išliks stabilus arba truputį padidės... "Rimčiau vertinant reikėtų konstatuoti, kad Kačerginė yra ir bus viena patrauklesnių vietovių Kauno rajone, kur sieks įsikurti labiau pasiturintys žmonės. Tas siekis formuoja „pinigų spaudimą"' įvairioms institucijoms ir pan., galop atliepia ir Kačerginės miestelio bendrojo planokai kurias gana agresyvias ir brutalias nuostatas, nežabotos plėtros siekį ir pan. Praeityje Kačerginės gyvenvietės teritorinę plėtrą natūraliai ribojo miško masyvas pietų pusėje ir užliejamų pievų plotai, padėję suformuoti ligšiolinę gan trapią pusiausvyrą tarp patrauklios gamtos ir kol kas dar ne per daug intensyvaus bei agresyvaus užstatymo. Tai lėmė ir ligšiolinę Kačerginės gyvenvietės bei jos aplinkos visuomeninę vertę - tai tebėra gan patraukli gyvenvietė prie miško ir Nemuno upės.Tuo tarpu bendrojo plano nuostatos (įsisavinti ir užstatyti užliejamų pievų plotus, miškosklypus ir kt. ) ne tik pažeistų ligšiolinę pusiausvyrą, bet ir galop sumažintų esamos gyvenvietės vertę. Be saiko tęsiant aplinkos įsisavinimą, dabartiniai Kačerginės gyventojai galop atsidurtų didelio užstatyto masyvo apsuptyje, vis labiau atkertami nuo Nemuno ir miško - didžiausių tos vietos vertybių. Visuomenės (viešąjį) interesą būtina vertinti ir dar platesniu mastu. Kačerginė nėra vienkokia atoki ir izoliuota gyvenvietė, netoliese plyti Kaunas, todėl to miestelio likimas savaip aktualus ir kauniečiams (kaip ir kitų vietų žmonėms). Gamtine prasme nežabota Kačerginės plėtra - pavojingas precedentas ateityje galimiems Nemuno slėnio masinės urbanizacijos kėslams. Taip ligi šiol gan natūralus slėnis (ekologinė,rekreacinė bei kitokia vertybė) netektų dalies savo svarbos ir vertės. Skubotas teritorijos įsisavinimas komerciniams tikslams (pavyzdžiui, tam panaudojan tvaikų vasaros stovyklų plotus) galėtų sukelti problemų ateityje - jei labiau pasiturimais laikais Kačerginės bendruomenė ar kt. ieškotų plotų kažkokiai nekomercinei veiklai, visuomeniniams poreikiams ir pan. Per daug paskubėjus dabartiniai Kačerginės gyventojai galėtų atsidurti perdėm agresyvioje apsuptyje - tarp sutankinto užstatymo ir komercinių įstaigų. Gaila, kad SPAV tekste buvo vengiama aštresnių problemų, išsisukta su gan abstrakčiais teiginiais, tiesa, pripažįstant „nedidelį interesų susikirtimą pačioje miestelio bendruomenėje"(psl. 37). SPAV tekste pateikiamoje santraukoje (psl. 40) visi bendrojo plano sprendiniai socialinėsaplinkos, visuomenės sveikatos bei turizmo aspektais vertinami vien teigiamai, nebandant objektyviai vertinti įvairesniųjų poveikio pasekmių gyvenimo kokybei ir kt. Šiandieninėje situacijoje, veikiant minėtam „pinigų spaudimui", atskiroms interesų grupėms (kurioms talkina kai kurie korumpuoti specialistai bei valstybės tarnautojai), gali būti„prastumti" ir viešajam interesui kenksmingi projektiniai siūlymai, galop bumerangu atsigręžiantys ir prieš trumpalaikių interesų valdomus žmones. Belieka viltis, kad Kačerginėsatveju būtų sukelta nors nedidelė diskusija, kiek aktyvesnis visuomenės susidomėjimas peršamais, bet abejotinais siūlymais.
Dr. Martynas Purvinas
Kauno Technologijos universiteto architektūros ir statybos instituto architektūros istorijos ir paveldo sektoriausvyresn. mokslo darbuotojas
ATSILIEPIMAS APIE KAČERGINĖS MIESTELIO BENDRĄJĮ PLANĄ IR JO STRATEGINĮ PASEKMIŲ APLINKAI VERTINIMĄ (SPAV) Su Kačerginės miestelio bendruoju planu (rengė ind. G. Bulavo įmonė) ir jo SPAV (rengė AB „Miestprojektas") susipažinta pagal internete pateiktą medžiagą (2009 m. kovo mėn.pradžios versija). Šiame SPAV pateikiama daug faktinės medžiagos, stengtasi gan objektyviai vertinti parengtąsias Kačerginės miestelio bendrojo plano koncepcijas, tad pateiktas gana rimtas darbas. Kita vertus, vardijant gausius smulkesnius momentus, kartais vengiama aiškiau apibūdinti esamos padėties ypatybes, gan akivaizdžias raidos tendencijas bei ryškesnius negatyvius momentus.Pavyzdžiui, psl. 20 teigiama „Neįgyvendinant Kačerginės miestelio bendrojo plano koncepcinių plėtros sprendinių, tikėtina, kad gyventojų skaičius išliks stabilus arba truputį padidės... "Rimčiau vertinant reikėtų konstatuoti, kad Kačerginė yra ir bus viena patrauklesnių vietovių Kauno rajone, kur sieks įsikurti labiau pasiturintys žmonės. Tas siekis formuoja „pinigų spaudimą"' įvairioms institucijoms ir pan., galop atliepia ir Kačerginės miestelio bendrojo planokai kurias gana agresyvias ir brutalias nuostatas, nežabotos plėtros siekį ir pan. Praeityje Kačerginės gyvenvietės teritorinę plėtrą natūraliai ribojo miško masyvas pietų pusėje ir užliejamų pievų plotai, padėję suformuoti ligšiolinę gan trapią pusiausvyrą tarp patrauklios gamtos ir kol kas dar ne per daug intensyvaus bei agresyvaus užstatymo. Tai lėmė ir ligšiolinę Kačerginės gyvenvietės bei jos aplinkos visuomeninę vertę - tai tebėra gan patraukli gyvenvietė prie miško ir Nemuno upės.Tuo tarpu bendrojo plano nuostatos (įsisavinti ir užstatyti užliejamų pievų plotus, miškosklypus ir kt. ) ne tik pažeistų ligšiolinę pusiausvyrą, bet ir galop sumažintų esamos gyvenvietės vertę. Be saiko tęsiant aplinkos įsisavinimą, dabartiniai Kačerginės gyventojai galop atsidurtų didelio užstatyto masyvo apsuptyje, vis labiau atkertami nuo Nemuno ir miško - didžiausių tos vietos vertybių. Visuomenės (viešąjį) interesą būtina vertinti ir dar platesniu mastu. Kačerginė nėra vienkokia atoki ir izoliuota gyvenvietė, netoliese plyti Kaunas, todėl to miestelio likimas savaip aktualus ir kauniečiams (kaip ir kitų vietų žmonėms). Gamtine prasme nežabota Kačerginės plėtra - pavojingas precedentas ateityje galimiems Nemuno slėnio masinės urbanizacijos kėslams. Taip ligi šiol gan natūralus slėnis (ekologinė,rekreacinė bei kitokia vertybė) netektų dalies savo svarbos ir vertės. Skubotas teritorijos įsisavinimas komerciniams tikslams (pavyzdžiui, tam panaudojan tvaikų vasaros stovyklų plotus) galėtų sukelti problemų ateityje - jei labiau pasiturimais laikais Kačerginės bendruomenė ar kt. ieškotų plotų kažkokiai nekomercinei veiklai, visuomeniniams poreikiams ir pan. Per daug paskubėjus dabartiniai Kačerginės gyventojai galėtų atsidurti perdėm agresyvioje apsuptyje - tarp sutankinto užstatymo ir komercinių įstaigų. Gaila, kad SPAV tekste buvo vengiama aštresnių problemų, išsisukta su gan abstrakčiais teiginiais, tiesa, pripažįstant „nedidelį interesų susikirtimą pačioje miestelio bendruomenėje"(psl. 37). SPAV tekste pateikiamoje santraukoje (psl. 40) visi bendrojo plano sprendiniai socialinėsaplinkos, visuomenės sveikatos bei turizmo aspektais vertinami vien teigiamai, nebandant objektyviai vertinti įvairesniųjų poveikio pasekmių gyvenimo kokybei ir kt. Šiandieninėje situacijoje, veikiant minėtam „pinigų spaudimui", atskiroms interesų grupėms (kurioms talkina kai kurie korumpuoti specialistai bei valstybės tarnautojai), gali būti„prastumti" ir viešajam interesui kenksmingi projektiniai siūlymai, galop bumerangu atsigręžiantys ir prieš trumpalaikių interesų valdomus žmones. Belieka viltis, kad Kačerginėsatveju būtų sukelta nors nedidelė diskusija, kiek aktyvesnis visuomenės susidomėjimas peršamais, bet abejotinais siūlymais.
Dr. Martynas Purvinas
Kauno Technologijos universiteto architektūros ir statybos instituto architektūros istorijos ir paveldo sektoriausvyresn. mokslo darbuotojas
Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimai, reglamentuojantys gamtos apsaugą
Nuosavybės teisė nėra absoliuti. Tai ne viename savo nutarime yra konstatavęs LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS. Pavyzdžiui, savo 2006-03-14 nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad nuosavybės teisė gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.
Be to, KONSTITUCINIS TEISMAS ne viename savo nutarime yra nurodęs, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, t. y. ji įpareigoja (KONSTITUCINIO TEISMO 2000-12-21, 2002-03-14, 2002-09-19, 2003-09-30, 2005-05-13 nutarimai). Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).
KONSTITUCINIS TEISMAS 2003-09-30 nutarime nurodo, kad nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Šis konstitucinis imperatyvas adresuotinas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo. Vadinasi, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei. Ši gerovė negali būti suprantama vien materialine (ar finansine) prasme (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Valstybės turtas nėra savitikslis, jis turi duoti naudą visuomenei. Pabrėžtina valstybės nuosavybės socialinė funkcija. Valstybės institucijos, veikdamos visuomenės interesais, turi tarnauti bendram tautos gėriui. Pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį valstybės turtas turi būti valdomas ir naudojamas teisėtai; tai prižiūri Valstybės kontrolė. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tuo galima duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius/interesus. Toks perdavimas - ir atlygintinis, ir neatlygintinis - konstituciškai būtų nepateisinamas, jeigu juo būtų daroma akivaizdi žala visuomenei, pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jei tai neatitinka visuomenės poreikio, viešojo intereso, netarnauja tautos gerovei.
Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).
Tai taip pat reiškia, jog valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Be to, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus, tačiau valstybė taip pat yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).
Visos šios nuostatos reiškia, kad valstybė turi teisę nustatyti tam tikrus nuosavybės teisės ribojimus, atsižvelgdama į nuosavybės teisės objekto prigimtį bei pobūdį. Minėta, kad žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Šių nuosavybės teisės objektų apsauga – tai viešasis interesas, kurio garantavimas yra valstybės konstitucinė priedermė. Saugodama viešąjį interesą valstybė nustato tam tikrus proporcingus nuosavybės teisės, o tuo pačiu ir ūkinės veiklos, susijusios su nuosavybės teisių objektu, ribojimus. Pažymėtina, kad ribojant žemės sklypų dalinimo bei paskirties keitimo procedūras yra siekiama, kad vertingos vietovės nebūtų per daug urbanizuotos, siekiama, kad šiose vietovėse būtų kuo mažiau pažeista natūrali gamtinė aplinka ir taip pat siekiama, kad šios vietovės neprarastų savo kaip vertingų vietovių statuso.
KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. KOVO 14 DIENOS NUTARTYJE minima kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, kad tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Konstatuojama, kad jei būtų leidžiama neribotai dalinti miško sklypus būtų sudarytos prielaidos pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus miške esančius objektus, skurdinti, alinti mišką, natūralią gamtinę aplinką. Dėl tos pačios priežasties Konstitucijai neprieštarauja ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies nuostata „Valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos“. Nustatytu draudimu siekiama užtikrinti, kad valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose neatsirastų labai daug smulkių žemės sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams; konstatuojama, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir nuosavybė įpareigoja visus žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkus, valdytojus, naudotojus paisyti konstitucinio reikalavimo saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą - viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir kitiems savininkams bei naudotojams - fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra suvaržomos privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės. Šioje nutartyje Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" (Žin., 1995, Nr. 106-2379) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO 2005-02-28 nutartyje (civilinė byla 3K-3-122/2005) bei KONSTITUCINIO TEISMO 2006-03-14 nutartyje įtvirtintas teisinės valstybės principas - teisinėje valstybėje niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Nurodoma, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui, kuris buvo nubaustas už nustatytų ribojimų, draudimų nepaisymą, teisės aktais nėra nustatyta pareiga atkurti tai, kas buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta ar kitaip pažeista. Teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais. Toks išaiškinimas įpareigoja institucijas, kad visais atvejais, kai padaroma žala, negali būti apsiribojama administracine nuobauda, bet turi būti nustatoma ir išreikalaujama atstatyti padarytą žalą arba išieškomi visuomenei padaryti nuostoliai.
KONSTITUCINIS TEISMAS savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris nustato įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisėkūros subjektai privalo paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, pagal kurią draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios; teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.
Be to, KONSTITUCINIS TEISMAS ne viename savo nutarime yra nurodęs, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, t. y. ji įpareigoja (KONSTITUCINIO TEISMO 2000-12-21, 2002-03-14, 2002-09-19, 2003-09-30, 2005-05-13 nutarimai). Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).
KONSTITUCINIS TEISMAS 2003-09-30 nutarime nurodo, kad nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Šis konstitucinis imperatyvas adresuotinas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo. Vadinasi, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei. Ši gerovė negali būti suprantama vien materialine (ar finansine) prasme (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Valstybės turtas nėra savitikslis, jis turi duoti naudą visuomenei. Pabrėžtina valstybės nuosavybės socialinė funkcija. Valstybės institucijos, veikdamos visuomenės interesais, turi tarnauti bendram tautos gėriui. Pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį valstybės turtas turi būti valdomas ir naudojamas teisėtai; tai prižiūri Valstybės kontrolė. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tuo galima duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius/interesus. Toks perdavimas - ir atlygintinis, ir neatlygintinis - konstituciškai būtų nepateisinamas, jeigu juo būtų daroma akivaizdi žala visuomenei, pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jei tai neatitinka visuomenės poreikio, viešojo intereso, netarnauja tautos gerovei.
Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).
Tai taip pat reiškia, jog valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Be to, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus, tačiau valstybė taip pat yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą (KONSTITUCINIO TEISMO 2005-05-13 nutarimas).
Visos šios nuostatos reiškia, kad valstybė turi teisę nustatyti tam tikrus nuosavybės teisės ribojimus, atsižvelgdama į nuosavybės teisės objekto prigimtį bei pobūdį. Minėta, kad žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Šių nuosavybės teisės objektų apsauga – tai viešasis interesas, kurio garantavimas yra valstybės konstitucinė priedermė. Saugodama viešąjį interesą valstybė nustato tam tikrus proporcingus nuosavybės teisės, o tuo pačiu ir ūkinės veiklos, susijusios su nuosavybės teisių objektu, ribojimus. Pažymėtina, kad ribojant žemės sklypų dalinimo bei paskirties keitimo procedūras yra siekiama, kad vertingos vietovės nebūtų per daug urbanizuotos, siekiama, kad šiose vietovėse būtų kuo mažiau pažeista natūrali gamtinė aplinka ir taip pat siekiama, kad šios vietovės neprarastų savo kaip vertingų vietovių statuso.
KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. KOVO 14 DIENOS NUTARTYJE minima kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus, kad tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Konstatuojama, kad jei būtų leidžiama neribotai dalinti miško sklypus būtų sudarytos prielaidos pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus miške esančius objektus, skurdinti, alinti mišką, natūralią gamtinę aplinką. Dėl tos pačios priežasties Konstitucijai neprieštarauja ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalies nuostata „Valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos“. Nustatytu draudimu siekiama užtikrinti, kad valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose neatsirastų labai daug smulkių žemės sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams; konstatuojama, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir nuosavybė įpareigoja visus žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkus, valdytojus, naudotojus paisyti konstitucinio reikalavimo saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą - viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir kitiems savininkams bei naudotojams - fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra suvaržomos privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės. Šioje nutartyje Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" (Žin., 1995, Nr. 106-2379) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO 2005-02-28 nutartyje (civilinė byla 3K-3-122/2005) bei KONSTITUCINIO TEISMO 2006-03-14 nutartyje įtvirtintas teisinės valstybės principas - teisinėje valstybėje niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Nurodoma, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui, kuris buvo nubaustas už nustatytų ribojimų, draudimų nepaisymą, teisės aktais nėra nustatyta pareiga atkurti tai, kas buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta ar kitaip pažeista. Teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais. Toks išaiškinimas įpareigoja institucijas, kad visais atvejais, kai padaroma žala, negali būti apsiribojama administracine nuobauda, bet turi būti nustatoma ir išreikalaujama atstatyti padarytą žalą arba išieškomi visuomenei padaryti nuostoliai.
KONSTITUCINIS TEISMAS savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris nustato įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisėkūros subjektai privalo paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, pagal kurią draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios; teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.
TEISĖS AKTŲ, reglamentuojančių gamtos ir miško apsaugą, santrauka
LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDŲ ĮSTATYMAS kaip pagrindinį nacionalinio saugumo objektą įteisina aplinką. Nurodoma, kad valstybė siekia išsaugoti gamtos paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę šalies įvairovę.
Lietuvos Respublikos ratifikuota EUROPOS KRAŠTOVAIZDŽIO KONVENCIJA skelbia, kad: [...] kraštovaizdis vaidina svarbų visuomenei rūpimą vaidmenį kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinėje srityse ir yra ekonominei veiklai palankus išteklius, kurio apsauga, tvarkymas ir planavimas gali padėti kurti darbo vietas; [...] kraštovaizdis padeda formuoti vietos kultūrą ir yra viena iš pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių, prisidedančių prie žmonių gerovės ir įtvirtinančių Europos savastį; [...] kraštovaizdis yra svarbi gyvenimo kokybės dalis žmonėms visur: miesto ir kaimo vietovėse, sunykusiose ir gerai sutvarkytose vietovėse, pripažintose nepaprasto grožio vietovėse ir įprastinėse vietovėse; [...] kraštovaizdis yra vienas iš svarbiausių individualios ir socialinės gerovės elementų ir kad dėl jo apsaugos, tvarkymo ir planavimo kiekvienam atsiranda teisės ir pareigos.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2002 m. spalio 29 d. NUTARIMU Nr. IX-1154 patvirtintame LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJOS BENDRAJAME PLANE Kačerginės miestelio teritorija bei jį supantys miškai pažymėti kaip nacionalinės reikšmės GAMTINIO KARKASO migracinis koridorius. Šiame plane nustatytos tokios gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo (naudojimo ir apsaugos) kryptys: a) išlaikomas ir saugomas esamas natūralus kraštovaizdžio pobūdis; b) palaikomas ir didinamas esamas kraštovaizdžio natūralumas; c) gražinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai. LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ įstatymas (Nr. IX-628, 2001-12-04, Žin., 2001, Nr. 108-3902 (2001-12-28)) nurodo, kad patvirtintomis GAMTINIO KARKASO bei ekologinių tinklų ribomis ir teisės aktų nustatytais veiklos apribojimais privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, kitus specialiuosius ir detaliuosius planus. GAMTINIO KARKASO rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti gyvenamuosius kvartalus. GAMTINIO KARKASO teritorijose leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas. Saugomose GAMTINIO KARKASO teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį. Teritorijose, turinčiose istorinę, kultūrinę vertę, svarbiose estetiniu atžvilgiu, GAMTINIO KARKASO teritorijos tvarkomos atsižvelgiant ir derinant tarpusavyje ekologinius, kultūrinius ir estetinius kraštovaizdžio formavimo reikalavimus. Naujai formuojamos GAMTINIO KARKASO teritorijos turi tarnauti biologinės įvairovės gausinimui, natūralių ir pusiau natūralių buveinių fragmentacijos mažinimui, nepageidaujamų gamtinių procesų (vandens ir vėjo erozija, karstas, nuošliaužos ir pan.) reguliavimui, ekstensyviai, pažintinei rekreacijai plėtoti, estetinėms vietovės charakteristikoms pabrėžti ir jas turtinti.
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO 2007 m. lapkričio 22 d. Nr. D1-624 Į S A K Y M U „DĖL NEMUNO UPĖS PAKRANČIŲ IR SALŲ TARP KULAUTUVOS IR SMALININKŲ GAMTOTVARKOS PLANO PATVIRTINIMO“ patvirtinta paukščių apsaugai svarbi teritorija Nemuno upės pakrantėje ties Kačergine. Kaip rašoma GAMTOTVARKOS PLANO pagrindžiamojoje informacijoje, labiausiai neramina urbanistinių teritorijų plėtra, ypač aiškiai stebima Kačerginės[...]apylinkėse. Šiuo atveju pirmiausia didėja urbanistinis krūvis Nemuno ekosistemai. Be to, žmonių lankymosi zona artėja prie mažųjų žuvėdrų perimviečių. Kaip rašo biomedicinos m. dr. Juozas Juodis pažymoje „DĖL KAČERGINĖS GEOMORFOLOGINIO DRAUSTINIO (SAUGOMOS TERITORIJOS)STATUSO“ Nemuno slėnio zandrinių kopų terasoje kopos yra gana aiškiai išreikštos. Tai savitas gamtos muziejus, kurį būtina apsaugoti nuo griaunamosios žmogaus ūkinės veiklos. Čia neturėtų būti tiesiami keliai, rengiami takai, vykdomos bet kokios statybos. Nemuno slėnio užliejamose pievose lizdus suka Europinių direktyvų saugomos griežlės.
LIETUVOS RESPUBLIKOS 2002 m. balandžio 12 d. VYRIAUSYBĖS NUTARIMU Nr. 520 „dėl Kauno apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“ kaip valstybės saugomos teritorijos įteisinti šie Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Kačerginės girininkijos miško kvartalai: kaip draustinių miškai - 89 d, 451–455, 456 d, 458 d, 459 d (313,3 ha); kaip miško parkai - 114–130 (453,5 ha); kaip rekreaciniai miško sklypai - 113, 341 d, 342 d, 348 d. (116 ha). Visas Kačerginę supančių valstybės saugomų miškų teritorijų plotas yra 882,8 ha.
LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMAS 13 straipsnis. 1. Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės reikšmės miškams[...] 3) priskirti [...] miško parkams.
ŽEMĖS ĮSTATYMAS nustato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo: 1) naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį;
Pagal ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMĄ miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams.
LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYME rašoma, kad privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, Regionų aplinkos apsaugos departamentai atlieka visų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolės funkcijas: 1) kontroliuoja, kaip laikomasi Miškų įstatymo, ir atlieka valstybinę visų nuosavybės formų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę; 3) kontroliuoja miškotvarkos darbų kokybę; Miškų urėdijoms priskirtų valstybinių miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą organizuoja ir koordinuoja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. Fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis miškuose. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. 2001 m. rugsėjo 26 d. Nr. 1171 LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSYBĖ N U T A R I M U „DĖL miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos APRAŠO ir miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų patvirtinimo“ patvirtintas „MIŠKŲ PRISKYRIMO MIŠKŲ GRUPĖMS TVARKOS APRAŠAS“ nurodo tokias miško parkų bei rekreacinių miško sklypų paskirtis: II grupė. Specialios paskirties miškai B. Rekreaciniai miškai Pogrupis- miško parkai tenkinti visuomenės rekreacines, kultūrines ar edukacines reikmes, sudaryti sąlygas poilsiui, turizmui, sportui, reabilitacijai, mokymui ar kitai rekreacinei, kultūrinei, pažintinei veiklai gamtoje; kartu mažinti šios veiklos žalingą poveikį aplinkai ir išsaugoti šių miškų stabilumą. Pogrupis- rekreaciniai miško sklypai- tenkinti visuomenės poreikius trumpalaikiam poilsiavimui gamtoje, pasivaikščiojimams, sportui ir panašiai veiklai, pritaikyti miškus šioms funkcijoms atlikti.
GENERALINĖS MIŠKŲ URĖDIJOS (GMU) tinklapyje http://www.gmu.lt/archyvas/nid.830;/ 2008 m. birželio 20 d. „Užvaldytus valstybės miškus teks grąžinti“ rašoma: „Valstybinės reikšmės miškai turi neįkainojamą reikšmę šalies ekonominiame, socialiniame gyvenime. Būtent juose yra didžioji dalis (80 proc.) specialios paskirties miškų – rezervatinių, ekosistemų apsaugos, rekreacinių, apsauginių, miško parkų ir kitų. Jų teisinis statusas apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje, kuris nustato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 ir 7 straipsniuose nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai perduodami patikėjimo teise valdyti miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms vykdyti.
ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSAS nustato, kad informacijos apie aplinkos būklę ar gamtos išteklių naudojimą nepateikimas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat tokios informacijos nuslėpimas arba iškraipymas, nepranešimas apie įvykusias avarijas arba kitus atvejus, dėl kurių padaroma žala aplinkai, žinomai neteisingos informacijos apie aplinkos būklę skelbimas yra neteisėti ir baustini veiksmai. BAUDŽIAMASIS KODEKSAS už nusikaltimus aplinkai numato ir baudžiamąsias sankcijas.
Lietuvos Respublikos ratifikuota KONVENCIJA DĖL TEISĖS GAUTI INFORMACIJĄ, VISUOMENĖS DALYVAVIMO PRIIMANT SPRENDIMUS IR TEISĖS KREIPTIS Į TEISMUS APLINKOS KLAUSIMAIS (Orhuso konvencija) skelbia: „Kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, pasinaudoję šioje Konvencijoje numatytomis teisėmis, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi“.
Lietuvos Respublikos ratifikuota EUROPOS KRAŠTOVAIZDŽIO KONVENCIJA skelbia, kad: [...] kraštovaizdis vaidina svarbų visuomenei rūpimą vaidmenį kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinėje srityse ir yra ekonominei veiklai palankus išteklius, kurio apsauga, tvarkymas ir planavimas gali padėti kurti darbo vietas; [...] kraštovaizdis padeda formuoti vietos kultūrą ir yra viena iš pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių, prisidedančių prie žmonių gerovės ir įtvirtinančių Europos savastį; [...] kraštovaizdis yra svarbi gyvenimo kokybės dalis žmonėms visur: miesto ir kaimo vietovėse, sunykusiose ir gerai sutvarkytose vietovėse, pripažintose nepaprasto grožio vietovėse ir įprastinėse vietovėse; [...] kraštovaizdis yra vienas iš svarbiausių individualios ir socialinės gerovės elementų ir kad dėl jo apsaugos, tvarkymo ir planavimo kiekvienam atsiranda teisės ir pareigos.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2002 m. spalio 29 d. NUTARIMU Nr. IX-1154 patvirtintame LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJOS BENDRAJAME PLANE Kačerginės miestelio teritorija bei jį supantys miškai pažymėti kaip nacionalinės reikšmės GAMTINIO KARKASO migracinis koridorius. Šiame plane nustatytos tokios gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo (naudojimo ir apsaugos) kryptys: a) išlaikomas ir saugomas esamas natūralus kraštovaizdžio pobūdis; b) palaikomas ir didinamas esamas kraštovaizdžio natūralumas; c) gražinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys elementai. LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ įstatymas (Nr. IX-628, 2001-12-04, Žin., 2001, Nr. 108-3902 (2001-12-28)) nurodo, kad patvirtintomis GAMTINIO KARKASO bei ekologinių tinklų ribomis ir teisės aktų nustatytais veiklos apribojimais privaloma vadovautis rengiant miškotvarkos ir žemėtvarkos projektus, kitus specialiuosius ir detaliuosius planus. GAMTINIO KARKASO rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti gyvenamuosius kvartalus. GAMTINIO KARKASO teritorijose leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas. Saugomose GAMTINIO KARKASO teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį. Teritorijose, turinčiose istorinę, kultūrinę vertę, svarbiose estetiniu atžvilgiu, GAMTINIO KARKASO teritorijos tvarkomos atsižvelgiant ir derinant tarpusavyje ekologinius, kultūrinius ir estetinius kraštovaizdžio formavimo reikalavimus. Naujai formuojamos GAMTINIO KARKASO teritorijos turi tarnauti biologinės įvairovės gausinimui, natūralių ir pusiau natūralių buveinių fragmentacijos mažinimui, nepageidaujamų gamtinių procesų (vandens ir vėjo erozija, karstas, nuošliaužos ir pan.) reguliavimui, ekstensyviai, pažintinei rekreacijai plėtoti, estetinėms vietovės charakteristikoms pabrėžti ir jas turtinti.
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO 2007 m. lapkričio 22 d. Nr. D1-624 Į S A K Y M U „DĖL NEMUNO UPĖS PAKRANČIŲ IR SALŲ TARP KULAUTUVOS IR SMALININKŲ GAMTOTVARKOS PLANO PATVIRTINIMO“ patvirtinta paukščių apsaugai svarbi teritorija Nemuno upės pakrantėje ties Kačergine. Kaip rašoma GAMTOTVARKOS PLANO pagrindžiamojoje informacijoje, labiausiai neramina urbanistinių teritorijų plėtra, ypač aiškiai stebima Kačerginės[...]apylinkėse. Šiuo atveju pirmiausia didėja urbanistinis krūvis Nemuno ekosistemai. Be to, žmonių lankymosi zona artėja prie mažųjų žuvėdrų perimviečių. Kaip rašo biomedicinos m. dr. Juozas Juodis pažymoje „DĖL KAČERGINĖS GEOMORFOLOGINIO DRAUSTINIO (SAUGOMOS TERITORIJOS)STATUSO“ Nemuno slėnio zandrinių kopų terasoje kopos yra gana aiškiai išreikštos. Tai savitas gamtos muziejus, kurį būtina apsaugoti nuo griaunamosios žmogaus ūkinės veiklos. Čia neturėtų būti tiesiami keliai, rengiami takai, vykdomos bet kokios statybos. Nemuno slėnio užliejamose pievose lizdus suka Europinių direktyvų saugomos griežlės.
LIETUVOS RESPUBLIKOS 2002 m. balandžio 12 d. VYRIAUSYBĖS NUTARIMU Nr. 520 „dėl Kauno apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“ kaip valstybės saugomos teritorijos įteisinti šie Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Kačerginės girininkijos miško kvartalai: kaip draustinių miškai - 89 d, 451–455, 456 d, 458 d, 459 d (313,3 ha); kaip miško parkai - 114–130 (453,5 ha); kaip rekreaciniai miško sklypai - 113, 341 d, 342 d, 348 d. (116 ha). Visas Kačerginę supančių valstybės saugomų miškų teritorijų plotas yra 882,8 ha.
LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMAS 13 straipsnis. 1. Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės reikšmės miškams[...] 3) priskirti [...] miško parkams.
ŽEMĖS ĮSTATYMAS nustato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo: 1) naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį;
Pagal ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMĄ miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams.
LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYME rašoma, kad privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, Regionų aplinkos apsaugos departamentai atlieka visų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolės funkcijas: 1) kontroliuoja, kaip laikomasi Miškų įstatymo, ir atlieka valstybinę visų nuosavybės formų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę; 3) kontroliuoja miškotvarkos darbų kokybę; Miškų urėdijoms priskirtų valstybinių miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą organizuoja ir koordinuoja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. Fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis miškuose. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. 2001 m. rugsėjo 26 d. Nr. 1171 LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSYBĖ N U T A R I M U „DĖL miškų priskyrimo miškų grupėms tvarkos APRAŠO ir miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų patvirtinimo“ patvirtintas „MIŠKŲ PRISKYRIMO MIŠKŲ GRUPĖMS TVARKOS APRAŠAS“ nurodo tokias miško parkų bei rekreacinių miško sklypų paskirtis: II grupė. Specialios paskirties miškai B. Rekreaciniai miškai Pogrupis- miško parkai tenkinti visuomenės rekreacines, kultūrines ar edukacines reikmes, sudaryti sąlygas poilsiui, turizmui, sportui, reabilitacijai, mokymui ar kitai rekreacinei, kultūrinei, pažintinei veiklai gamtoje; kartu mažinti šios veiklos žalingą poveikį aplinkai ir išsaugoti šių miškų stabilumą. Pogrupis- rekreaciniai miško sklypai- tenkinti visuomenės poreikius trumpalaikiam poilsiavimui gamtoje, pasivaikščiojimams, sportui ir panašiai veiklai, pritaikyti miškus šioms funkcijoms atlikti.
GENERALINĖS MIŠKŲ URĖDIJOS (GMU) tinklapyje http://www.gmu.lt/archyvas/nid.830;/ 2008 m. birželio 20 d. „Užvaldytus valstybės miškus teks grąžinti“ rašoma: „Valstybinės reikšmės miškai turi neįkainojamą reikšmę šalies ekonominiame, socialiniame gyvenime. Būtent juose yra didžioji dalis (80 proc.) specialios paskirties miškų – rezervatinių, ekosistemų apsaugos, rekreacinių, apsauginių, miško parkų ir kitų. Jų teisinis statusas apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje, kuris nustato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 ir 7 straipsniuose nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai perduodami patikėjimo teise valdyti miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms vykdyti.
ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSAS nustato, kad informacijos apie aplinkos būklę ar gamtos išteklių naudojimą nepateikimas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat tokios informacijos nuslėpimas arba iškraipymas, nepranešimas apie įvykusias avarijas arba kitus atvejus, dėl kurių padaroma žala aplinkai, žinomai neteisingos informacijos apie aplinkos būklę skelbimas yra neteisėti ir baustini veiksmai. BAUDŽIAMASIS KODEKSAS už nusikaltimus aplinkai numato ir baudžiamąsias sankcijas.
Lietuvos Respublikos ratifikuota KONVENCIJA DĖL TEISĖS GAUTI INFORMACIJĄ, VISUOMENĖS DALYVAVIMO PRIIMANT SPRENDIMUS IR TEISĖS KREIPTIS Į TEISMUS APLINKOS KLAUSIMAIS (Orhuso konvencija) skelbia: „Kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, pasinaudoję šioje Konvencijoje numatytomis teisėmis, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi“.
2009 m. kovo 6 d., penktadienis
SPAV svarstymas kovo 19 d. 16 val.
Informacija iš KRS tinklapio http://www.krs.lt/index.php?-1913365953
2009-02-26
Papildoma informacija dėl Kačerginės miestelio bendrojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) ataskaitos. Plano rengimo organizatorius – Kauno rajono savivaldybės administracija informuoja: viešas supažindinimas su parengta Kačerginės miestelio bendrojo plano SPAV ataskaita įvyks Kačerginės pagrindinės mokyklos salėje, Janonio g.31, Kačerginės mstl., kovo 19 d. 16 val.
2009-02-26
Papildoma informacija dėl Kačerginės miestelio bendrojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) ataskaitos. Plano rengimo organizatorius – Kauno rajono savivaldybės administracija informuoja: viešas supažindinimas su parengta Kačerginės miestelio bendrojo plano SPAV ataskaita įvyks Kačerginės pagrindinės mokyklos salėje, Janonio g.31, Kačerginės mstl., kovo 19 d. 16 val.
2009 m. vasario 20 d., penktadienis
Patvirtintas Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas
Kauno rajono savivaldybės tinklapyje galima susipažinti su ką tik patvirtintu Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
